Besikeičianti planeta: kaip auginsime maistą ateityje?

Autorė: Mintė Jarmalavičiūtė 

Besikeičianti planeta: kaip auginsime maistą ateityje?

Kasdien besikeičianti mūsų planeta atneša vis naujų iššūkių ateičiai - sausros, nederlingi dirvožemiai, kintantis klimatas regionuose. Nuolat augantys gyventojų skaičiai ir klimato kaitos procesai liudija, jog ilgainiui turėsime ieškoti būdų, kaip užtikrinti sklandų maisto patekimą ant mūsų stalo. Šis straipsnis yra skirtas maisto auginimo ir tiekimo naujovėms aptarti (vertikalūs ir hidroponiniai ūkiai miestuose) bei apžvelgti bendruomeninių sodų kūrimosi mastus pasaulyje ir Lietuvoje. Kaip maistą auginsime ateityje? Pasižiūrim!

Gamtos ritmo pasikeitimas

Anuomet žmonės kurdavosi ten, kur gamta galėdavo pasiūlyti derlingesnę žemę, daugiau vandens ar kitų naudingų išteklių, o pastarųjų pritrūkus, bendruomenės iškeliaudavo svetur. Dabartiniais laikais mes galime gyventi sėsliai ir negalvoti apie maisto atsargas: parduotuvėje galima įsigyti Kalifornijoje užaugintų pistacijų, Vietname daigintų ryžių, Bolivijoje rinktos kavos ar Lenkijoje skintų obuolių.

Esant didelei paklausai, pamirštami natūralūs gamtos procesai ir tai, jog žemei irgi reikia poilsio. Siekiant nenualinti dirvos ir aprūpinti ją reikalingomis maisto medžiagomis, pasitelkiama sėjomainos schema. Ji remiasi rotacijos principu - sodinamų augalų rūšys keičiamos siekiant, jog dirva išlaikytų savo chemines ir fizines savybes, jos nepultų ligos, piktžolės bei invazinės augalų rūšys. Kitaip tariant, vienais metais dirvoje siūloma auginti linus ar ankštines kultūras, kitais metais toje pačioje dirvoje sėti javus. Skamba paprastai, tačiau sėjomainos eiliškumas yra sąlygojamas įvairių kriterijų ir technikų.

Sėjomainos sistemos netaikant, gali prasidėti dirvožemio degradacija: biologinio ar ekonominio produktyvumo sumažėjimas arba praradimas. Tai reiškinys, kai derlinga žemė tampa mažiau našia, nyksta biologinė įvairovė ir ekosistemų paslaugos. Kitaip tariant, toje pačioje žemėje skanų pomidorą užauginti kiekvieną kartą sekasi vis sunkiau. 

Nenuilstamas žemės naudojimas siekiant užauginti įvairias kultūras ir patenkinti planetos gyventojų poreikius verčia ieškoti naujų būdų, kaip duoti žemei daugiau poilsio, sutrumpinti maisto tiekimo grandinę bei išmetamo maisto kiekius. Sodininkavimas namuose, vertikalių bei hidroponinių ūkių kūrimasis miestuose ir bendruomeninių sodų steigimas - tai keletas alternatyvų maisto grandinei sutrumpinti.

Sodininkystės kiaurus metus ištakos

Idėja auginti kažką šalia namų visus metus išlaikant tas pačias sąlygas nėra nauja. Štai Julijus Cezaris buvo įsitikinęs, jos kasdienis agurkų valgymas jam padės išlikti sveikam ilgiau, todėl jo nurodymu agurkai buvo auginami mediniuose loviuose, pripildytuose dirvožemio. Į Romą atėjus dideliems šalčiams ir sniegui, loviai buvo perkeliami į vidų išlaikant visas būtinas sąlygas agurkų augimui.

Tokiu būdu, žingsnis po žingsnio priartėjome prie to, ką turime šiandien: norą turėti šviežių daržovių visus metus kartu drąsiai bandant praktikuoti sodininkystę namų sąlygomis. Tad pradėję nuo žolelių auginimo vazonėliuose mes pereiname prie bendruomeninių sodų, o galiausiai ir įmonių, kurios mieste jau dabar gali pasiūlyti savo darbo vaisius, užaugintus vertikaliuose ūkiuose. Vienas tokių - Berlyne per pačią pandemiją lyg ant mielių išdygęs vokiečių startuolis Infarm.  

Vertikalūs miesto ūkiai

Vertikalūs miesto ūkiai - naujas, pasaulį dar tik neseniai pradėjęs užkariauti maisto auginimo būdas, kuomet maistas yra auginamas specialiai tam sukurtose patalpose miestuose užtikrinant visas būtinas sąlygas jų vešėjimui. Ūkių veikimo principas yra pagrįstas tuo, jog aukštose, permatomose vitrinose keliais aukštais (štai kodėl sakoma, jog ūkis vertikalus) yra susodintos įvairios kultūros, čia pat automatiškai užtikrinant jų drėkinimą ir tinkamą šviesos šaltinį. Pradedant gūžinėmis salotomis, baigiant egzotiniais vaisiais – tokio tipo ūkiai gali pasiūlyti, atrodo, viską, ko geidžia širdis. Vertikalių miesto ūkių misija – įsitvirtinti įvairiuose didmiesčių kampeliuose ir užtikrinti stabilią šviežių produktų pasiūlą miestų gyventojams nenueinant toli nuo savųjų namų.

Oasis Biotech

Poreikis kurti vertikalius miesto ūkius yra veikiamas prognozių, jog iki 2050 m. gyventojų skaičius miestuose sudarys du trečdalius visų planetos gyventojų. Ką tai reiškia? Tai, jog dabar maisto pramonės išnaudojami 42% mūsų žemės turės arba smarkiai plėstis, arba ieškoti alternatyvų patenkinti gyventojų alkį. Štai čia ir gali pasitarnauti vertikalūs ūkiai, siūlantys išnaudoti erdvę virš žemės.

Ateitis žada daug iššūkių, o Europa yra vis dar kūdikystės stadijoje, mąstant apie vertikalius ūkius. Įdomu tai, jog tokie miestai kaip Bolonija ar Amsterdamas savo šalies teritorijoje užsiaugina mažiau nei 0,1% produkcijos, o įkūrus vertikalius ūkius miestuose ši dalis galėtų padidėti net iki 90%. Kas pasikeistų sukūrus tokius ūkius? Sumažėtų transportavimo sukeliamų emisijų žala planetai, vandens išteklių naudojimas, žemė turėtų daugiau laiko „atsigauti“, o žmonės - šviežio maisto visais metų laikais.

Vertikalių ūkių iššūkiai

Visgi šie vertikalūs ūkiai kelia ir tam tikrų klausimų. Užauginti salotas natūraliomis sąlygomis reikia 250 kWh elektros energijos metams, tuo tarpu auginant tas pačias salotas vertikaliuose ūkiuose šis skaičius padidėja iki 3500 kWh per metus pabrėžiant, jog 98% energijos yra skiriama apšvietimui, kitaip tariant - bandymui atstoti saulę. O tai yra sunkus uždavinys, jei žmonija rimtai nepradės svarstyti apie atsinaujinančių resursų įgalinimą ir jų pritaikymą įvairiose gamybos sferose.

Maisto transportas sudaro apie 12% maisto pramonės sukuriamų emisijų. Vertikalūs miesto ūkiai siūlo sutrumpinti maisto kelią iki mūsų stalų ir kartu prisidėti prie sumažėjusių emisijų. Visgi, salotų auginimas tokiuose miesto ūkiuose nenusveria to, ką sukelia, pavyzdžiui, jautienos auginimas. Užauginti 1 kg jautienos „kainuoja“ 60 kg šiltnamio dujų, o šios mėsos transportas sudaro vos 0,5% visų produkto sukuriamų emisijų. Klausimas - ar iš tiesų vertikalūs miesto ūkiai galėtų būti pirmasis žingsnis efektyviai mažinant maisto transportavimo sukuriamą žalą, jei nemaža dalis podukcijos, kurią suvalgome, neigiamai veikia žemę kitose srityse? Be to, kaip skubiai pereisime prie atsinaujinančios energijos išteklių, kurie būtini vertikaliems ūkiams išlaikyti?

Svarbu suvokti, jog šiuos vertikalius ūkius, pirmiausia, galėtume matyti išsivysčiusiose šalyse. Kyla klausimas - kaip miesto ūkiai veiktų ten, kur žmonės yra įpratę savo racione matyti grūdines kultūras? Užauginti ryžius Azijoje, kur lietus dosniai laisto žemę, yra lengviau nei sukurti tvarią drėkinimo sistemą grūdinėms kultūroms. Svarbu nepamiršti ir vandens sąnaudų klausimo. Tuo pačiu tai yra ir lygybės bei prieigos klausimas: ar tokie vertikalūs miestų ūkiai, atrodo, daugiausiai besikuriantys Europoje ir Amerikoje, nedidins jau dabar esančios prarajos tarp vakariečių ir Azijoje bei Afrikoje gyvenančių žmonių?

Hidroponinis ūkis

Hidroponika - augalų auginimas deguonimi ir maisto medžiagomis praturtintame vandenyje. Pagrindinis tokios technikos pranašumas - tokiu būdu auginant daržoves yra išvengiama dirvos priežiūros, ravėjimo ir saugojimo nuo piktžolių darbų. Be to, hidroponika užtikrina greitesnį ir geresnį augimą bei didesnį derlių. Tokio ūkio privalumai yra panašūs kaip ir vertikalių ūkių - reikalingas mažesnis plotas, o augalams nėra baisios šalnos ar sausros, kadangi visos augalų fotosintezei ir augimui sukuriamos sąlygos yra dirbtinės ir reguliuojamos žmonių.

Lyginant hidroponiką su vertikaliu ūkiu, matyti, jog augalų auginimas be dirvos reikalauja mažesnių finansinių išteklių, visgi pats tokio ūkio įrengimas ir vandens sistemų sukūrimas gali pareikalauti nemažai lėšų. Deja, su vandeniu ateina ir kitos bėdos, pavyzdžiui, tai, jog tokioje terpėje greitai plinta ligos. Be to, tam, jog vanduo ir jame esančios mineralinės medžiagos tarnautų augimui, reikia puikiai išmanyti augalų mineralinių medžiagų poreikius ir nuolat juos palaikyti. 

Norintiems išbandyti savo jėgas kuriant hidroponinį ūkį galima rasti daug informacijos internete, o tie, kurie nori jį išvysti savo akimis, galima apsilankyti Vilniaus antakalnio mikrorajone įsikūrusioje Miesto laboratorijoje.

Hidroponinis ūkis Miesto Laboratorijoje, Vilniuje

Bendruomeniniai sodai miestuose

Pasaulyje vis sparčiau plinta idėjos kurti ir palaikyti bendruomenines erdves, skirtas įvairių kultūrų auginimui ir žmonių bendradarbiavimui, užtikrinant kokybiško maisto patekimą ant kiekvieno stalo. Štai Paryžius yra per žingsnį nuo 45 kv. m. ploto sukūrimo, skirto 30 skirtingų kultūrų auginimui. Toks milžiniškas sodas užtikrintų paryžiečiams daugiau šviežesnio maisto galvojant ir apie tai, kaip smarkiai sutrumpėtų tiekimo grandinė tokiam milžiniškam sodui esant pačiame mieste.

Niujorkas dar anais metais išleido įsakymą, skelbiantį, jog kiekvienas naujas komercinis pastatas mieste yra įsipareigojęs ant savojo stogo sukurti žaliąją erdvę, skirtą augalams, saulės baterijoms arba mažoms vėjo jėgainėms. Augalų sukuriamas vėsinimas, švaresnis oras, sumažėję kaštai energijai, mažesnis lietaus nutekėjimas po stiprių liūčių yra tai, ką žalia erdvė ant stogo siūlo pastatui, žmonėms ir planetai. 

O štai Londone du jaunieji verslininkai sumanė auginti salotas po metro bėgiais. Šiluma, kurią važiuodami sukuria metro, vėliau yra panaudojama augalų priežiūrai, o ir pačių verslininkų neatbaido faktas, jog II Pasaulinio karo metais šiose vietose buvo įrengti specialūs bunkeriai slapstymuisi. Christchurch mieste Naujojoje Zelandijoje, 2013 m. pradėjo kilti Agropolis Urban Farm: čia, vietinių verslų dovanojamas kompostas padeda praktikuoti naujas sodininkavimo formas ir kurti tvarią maisto grandinę.

Gerosios praktikos Lietuvoje

Antakalniečiai yra subūrę gražią bendruomenę, kurios draugijoje kartu užsiima sodininkyste ir smagiai leidžia laiką lauke – bonus taškai už norą gyventi sveikiau, dalintis patarimais kaip sodininkauti ir kartu sekti pasaulyje vykstančius įvykius, susijusius su maisto auginimu ir tiekimu.

Jau anksčiau minėtas Miesto Laboratorijoje įsikūręs hidroponinis daržas augina salotas, kuriomis vėliau galite pasigardžiuoti čia pat sekmadieniais vykstančiuose bendruomenės velyvuose pusryčiuose. Miesto laboratorijoje taip pat sutiksite kompostą, kuriam nereikia sliekų, o prie pat įėjimo puikuojasi nedidelis lauko lysvė - miesto daržininkystės džiaugsmas. 

Pilaitėje Idėjų Lysvės įkurta bendruomeninio miesto daržo iniciatyva kviečia rajono gyventojus auginti daržoves, kompostuoti ir mėgautis gamta drauge. Šiame darže galima ne tik sodinti ir nusiskinti įvairiausių gėrybių, čia taip pat vyksta susitikimai ir paskaitos su įvairiais Lietuvos tvarumo aktyvistais, bei bendruomenės vakarienės, kuriose visi pasigardžiuodami skanauja drauge užaugintas daržoves. 

Idėjų Lysvės bendruomenės daržas Pilaitėje

CoolŪkis - kita įdomi jau kurį laiką gyvuojanti iniciatyva Lietuvoje. CoolŪkis - tai bendruomenė, kurią jungia noras auginti savo daržoves ir gyventi tvariau. Iniciatyva siūlo sujungti norinčius sodininkauti su turinčius neapsodintos žemės bei dalintis žiniomis ir patirtimi. Viskas, ką reikia atlikti norint prisijungti prie šios šaunios bendruomenės - registruotis CoolŪkio internetiniame puslapyje.

Žinai daugiau apie vertikalius ūkius miestuose? Pasidalink su NULA ir draugais!